Lenkų rašytojai
Janas Bulhakas
Vitold Gombrovicz
Sofija Kossak
Stanislaw Lem
Wanda Markowska
Malgorzata Saramonovic
H.Sienkievič
Rafał Aleksander Ziemkiewicz |
"Vyturėlis"
"Apsėstieji"
"Raupsuotasis karalius"
"Soliaris"
"Graikų mitai"
"Sesė"
"Apsirikimų komedija:atsitikimas iš amerikoniško gyvenimo"
"Gražu ten slėnyje"
|
|
J. Bułhakas paliko neišdildomą pėdsaką Vilniaus miesto istorijoje.
Neįkainojamas jo nuopelnas ir lietuvių bei lenkų fotografijai. Iš jo
žodžio kūrybos ir fotografijų vis iškyla amžinai prarasto laiko ir
nuolat atsinaujinačios atminties Vilniaus vizijos. Fotografas
besikeičiantį Vilniaus miestą bent trejetą kartų
Pindamas įtraukiantį ir intriguojantį siužetą, Witoldas Gombrowiczius pasitelkia visą vaizduotės arsenalą – čia ir tarp liūnų kylanti apgriuvusi pilis, kurioje gyvena pamišęs kunigaikštis, saugantis mįslingą paslaptį, ir į tą pilį vis nesėkmingai siekiantis prasmukti profesorius, mat jam maga įsitikinti, ar joje tikrai sukaupti meno lobiai, ir nesukalbamas, nieko vidun neįleidžiantis kunigaikščio sekretorius, ir profesoriaus į pagalbą pasikviestas teniso treneris, kuris įsimylėjęs dvarininkaitę, tačiau ši susižadėjusi su kunigaikščio sekretoriumi, ir nuolat tvyranti paslapties atmosfera bei nepaliaujančios veikti antgamtinės jėgos, o galiausiai – visą šį mazgą išnarpliojantis aiškiaregys. S. Kossak-Szczucka (1890-1968) – lenkų rašytoja, kurios kūrybai būdingos moralinės problemos, iškylančios tikintiesiems ir valstybei. "Raupsuotasis karalius" – istorinis romanas, kurio centre – karalius Balduinas Ketvirtasis, per 78 metus nuo Jeruzalės valstybės įkūrimo jau septintas jos valdovas, kurį pačioj jaunystėj pamažėle pakirto baisi anuomet liga – raupsai ir kuris betgi lig pat mirties išlaikė šviesų protą, tvirtą valią. Kovos, nesutarimai Jeruzalės valstybės didžiūnų tarpe, marga charakterių galerija – tai gyvai nupieštas istorinis romano fonas, o pagrindinė romano idėja byloja, kad jokia šventenybė negali virsti kieno nors nuosavybe ir kad visų tikėjimų žmonės, kurie garbina Dievą ir trokšta Jo viešpatavimo žemėje, yra broliai. Soliaris (lenk. Solaris) – žymaus lenkų fantasto Stanislavo Lemo mokslinės fantastikos romanas, pirmą kartą išleistas 1961 m. Varšuvoje. Romanas išverstas į 36 kalbas[reikalingas šaltinis], pagal jį pastatyti 2 kino filmai: rusų ekranizacija 1972 m. (rež. Andrejus Tarkovskis) ir amerikiečių ekranizacija 2002 m. (rež. Steven Soderbergh). Romanas „Soliaris” priskiriamas prie mokslinės fantastikos klasikos. Autorius knygoje teigia, jog žmonių tarpusavio bendravimas yra jėga, galinti socializuoti net visiškai svetimas žmogaus rasei gyvybės formas. Net beviltiškai tolimoms gyvybės formoms nėra svetimi žmoniški jausmai. Savo kūrinyje Stanislavas Lemas siekia įrodyti, kad pažinti aplinkinius pasaulius, remiantis tik proto jėga ir atmetant jausmus, yra neįmanoma. Autorė drastiškai sujungia seniausių mitų, Biblijos ir psichoanalizės motyvus ir atkuria šiuolaikinio žmogaus iniciacijos dramą. Užvertę paskutinį puslapį suprasite, kad buvote atsidūrę netoli mirties paslapčių. Tai metafizinis trileris apie baimę, apie tai, kaip ji užvaldo ir sunaikina žmogų. „Sesė" veda pakraščiu bedugnės, kurios negali užpildyti nei antropologija, nei metafizika. Čia gali padėti tik naujas mitas. Maigorzata Saramonovvicz jį kuria mums pateikdama šį tą daugiau nei sukrečiantis pasakojimas. „Sesė“ — tai nauja teologija, nauja erezija. Nenuostabu, kad tokios kaip ji degė ant laužų. "Atsitiko penkiems ar šešiems metams prieš. Marypozo grovystės tuloj apygardoj tapo atrastos nafto versmės. Didelis pelnas, kokį panašios kasyklos atneša Nevados ir kitose valstybėse, privertė tuojaus kelis vaisbunus įsteigti draugiją su tikslu pasinaudojimo iš naujai-atrastų versmių. Tuojaus tapo patrauktos įvairios mašinos, pumpos, buomai, kopėčios, bosai, bertainiai, grąžtai ir visokie katilai; išstatyta darbininkams namai, apygarda užvardinta Struck Oil, ir, po nekuriam laikui, neapgyventoj ir tuščioj apielinkėj, kuri prieš metus buvo apgyvenama tik vienais kajotais, atsirado sodyba, susidedanti iš kelių dešimt namų, kuriuose jau gyveno keli šimtai darbininkų... |
