Rusų rašytojai
Anton Čechov
Aitmatov Čingiz
Aleksandras Blokas
Michail Bulgakov
Daniil Charms
Darja Doncova
Nikolaj Gogol
I.Ilfas, J.Petrovas
Grigorij Klimov
Nikolajus Kunas
Sergejus Lukjanenko
Aleksandra Marinina
Henry Lion Oldie
Viktor Pelevin
Aleksandras Solženicinas
Vladimir Sorokin
Viktoras Suvorovas
Aleksejus
|
"Vyšnių sodas. Trys seserys. Dėdė Vania. Žuvėdra"
"Ešafotas"
"Kopose"
"Šuns širdis"
Preparatas M
"Nutikimai ir kitos istorijos"
" Haute Couture figos lapelis"
"Tarasas Bulba"
Aukso veršis
Vergo sapnai
"Senovės Graikijos legendos ir mitai"
"Apsakymai"
"Vyriški žaidimai"
"Senelio vampyro pasakos"
"Šventoji vilkolakio knyga"
"Viena Ivano Denisovičiaus diena"
"Opričniko diena"
"Gyvatėdis"
"Pirtyje"
"Dvylika Heraklio žygių"
"Diena" "Jeigu mesčiau"
|
|
Nauja patogi knygų lietuviškai svetainė čia
Laisvę mylintys Dostojevskio vardo mokyklos auklėtiniai, buvę valkatos, savo mokyklą pavadino Škido respublika ir paskelbė mokytojams tikrą karą dėl nepriklausomybės… Šioje knygoje keliamos auklėjimo problemos tebėra aktualios ir šiandien. Autoriai – jauni vaikinai, o knyga pasak Gorkio, sugebėjo parašyti nuostabiai įdomią, gyvą, linksmą ir kraupią. 1917 metais užgrobę valdžią Rusijoje bolševikai nutildė šalies menininkus, revoliucijos ir pilietinio karo liudininkus. Daugumą tiesiog sunaikino. Kelis dešimtmečius literatūroje, kine, teatre, tapyboje, skulptūroje spindėjo plokščias "herojinės" revoliucijos paveikslas. Kitos to meto įvykių versijos, neredaguotos ir nekupiūruotos, pasirodė tik XX amžiaus pabaigoje.Rusų literatūros klasikas Michailas Bulgakovas (1891–1940) – didžiojo bolševikų perversmo liudininkas, teisėjas ir auka. Apysakoje "Šuns širdis", kupinoje satyros, grotesko ir juodojo humoro alegorijoje, įtaigiai atskleidžiamos pragaištingos tokių perversmų pasekmės. Joje rašytojas sujungė sovietinių laikų pradžios gyvenimo aktualijas su išmoninga fantastika. Įstabiai atskleistas tuometis gyvenimas, itin stipriomis emocijomis trykštantis dinamiškas pasakojimas žavi ir stulbina skaitytojus iki šiol. Šis romanas - vienas įspūdingiausių XX a. rusų literatūros kūrinių.Po autoriaus mirties pragulėjęs stalčiuje dvidešimt šešerius metus, šis kūrinys, pagaliau išleistas, beregint paplito po visą pasaulį, buvo verčiamas, teatralizuojamas, ekranizuojamas.Struktūriniu požiūriu „Meistras ir Margarita“ yra dviejų romanų derinys, kur pirmasis - pasakojimas apie klastingo Šėtono apsilankymą trisdešimtųjų metų Maskvoje, o antrasis - nežinomo literato rašomas romanas ateistinėje valstybėje neįsivaizduojama tema - apie Jėzaus Kristaus ir Polcijaus Piloto konfliktą, tapomą itin realiai ir vaizdingai... O visoje šioje fantasmagorijoje subtiliai skleidžiasi keistoka, jokiam laikui ir jėgai nepavaldi Meistro ir Margaritos meilė. "Baltoji gvardija" - vienas iš žymiausių Michailo Bulgakovo kūrinių, ne mažiau reikšmingas nei "Meistras ir Margarita" ar "Šuns širdis". Romane vaizduojamos pilietinės kovos, vykusios Ukrainoje po bolševikų perversmo Rusijoje. "Baltoji gvardija" parašyta poetizuota kalba, būdingu Bulgakovo stiliui. Tai tarsi sakmė, apraudanti griūvantį seną gerąjį pasaulį, šeimos katasrofą, žlungantį ir išniekintą padorumą bei žmoniškumą; tai artėjančio iš Maskvos pusės raudonojo gaivalo pranašas. „Preparatas M“ – tai ilgamečio liaudies teatro režisieriaus Antano Naraškevičiaus palikimas. Knygą sudaro trijų pasaulinio garso rašytojų kūriniai: rusų rašytojo M.Bulgakovo apysaka , amerikiečio F.K.Diko romanas ir šveicarų autoriaus F.Glauzerio apybraiža. Visus juos sieja bendra tema – tai narkomanų dienoraščiai, išpažintys. Visi autoriai – narkomanai – rašo apie savo kankinančias pastangas išsivaduoti iš narkotikų poveikio arba ieško būdų kovoti su jų plitimu. Charmso kūriniai – unikalūs akmenukai rusų literatūros mozaikoje. Laiko nugludinti jie atrodo dar paslaptingesni. Ciklo „Nutikimai“ pasakojimai, nepaisant jų lakoniškumo ir fantasmagorijos, perteikia 4-ojo dešimtmečio atmosferą ir buitį SSRS. Tai absurdo humoras. Charmsas teigė: „Yra dvi juoko rūšys. Vidutinis juokas – kai juokiasi visa salė, bet nepilnai. Aukščiausia juoko rūšis – kai juokiasi tik dalis salės, bet pilna jėga. Kitai salės daliai tas juokas lieka nesuprantamas. Antroji rūšis geresnė. Gyvuliams juoktis nereikia“. Charmsas sakė: „Mane domina tiktai nesąmonės (rus. „Čuš“), tik tai, kas neturi jokios praktinės reikšmės. Mano gyvenimas domina tik savo kvailoje formoje“. Ir ši bjauri sumaištis yra vasaros poilsis! Šį kartą Jevlampija Romanova tiria tikriausią "šeimyninę" žmogžudystę... Tad dabar atidžiai klausykite. Vos tik su vaikais ir gyvūnais ji atsikraustė į Aliabjevo vasarnamį, šis... sugriuvo lyg koks kortų namelis. Paaiškėjo, kad dėl to kaltas jos naujasis kaimynas Glebas Lukičius. Jis pasistatė savo namą per daug arti Lempos vasarnamio, ir jo pamatai neišlaikė... Lempa su vaikais persikraustė gyventi į svetingojo kaimyno namą. Kirka ir Liza susidraugavo su jauniausiąja šeimininko dukterimi ir jo jauna žmona. Dėl jų, mėgstančių krėsti pokštus ir apgaudinėti žmones, kentėjo kiti šio namo gyventojai. Ir štai netikėčiausias "pokštas" - naktį kažkas nušovė Glebą Lukičių. Siaubas! Lempa gyvena viename name su žudiku! Juk svetimas į šią pilaitę negalėjo patekti... Be abejo, Jevlampija nusprendžia surasti paslaptingąjį niekšą... Aš mačiau kaip jis mirė. Sunkus kūnas iš didelio aukščio žnektelėjo ant mano nelaimingojo volvo kapoto. Pasigirdo klaikus garsas. Praradusi žadą stebėjau, kaip nelaimingojo galva apsisuko 180 laipsnių kampu... Negalėjau praverti burnos ir be žodžių susmukau ant žemės. Jevlampija tapo "kieta" disko žokėja. Jei šią frazę išverstume į normalią kalbą, tai reikštų, jog ji neseniai pradėjo vesti muzikinę laidą "Bum" radijo stotyje. Jai tenka skubiai mokytis paauglių žargono. Be to, Jevlampija tiria bylą. Dingo jos draugė Galia Sorokina. Namiškiai nė nemano jos ieškoti. Vyras įsitikinęs, kad žmonelė pabėgo su meilužiu. Tačiau Jevlampija tuo netiki! Pirma, plepioji Galina nė vienai draugei net neužsiminė, kad turi naują meilužį. Antra, ji yra tokia godi, kad nė už ką nepaliktų savo brangenybių buvusiam vyreliui. Ir kodėl Galia nuvyko pas ekstrasensę tą dieną, kai dingo? Trumpai tariant, Galia aiškiai papuolė į bėdą. Jevlampija privalo rasti draugę. Likimas lėmė Jevlampijai Romanovai vėl įsivelti į paslaptingos vasarnamio kaimyno akademiko Slavino žmogžudystės tyrimą. Jį iš pradžių nušovė, o vėliau, jau negyvą, nudūrė peiliu. Buvo kalbama, kad Slaviną mylėjo visi. Net skatlingos žmonos ir palikuonys gyveno su juo kartu viename name. Duktė Rebeka prašo Jevlampiją rasti žudiką - ji mano, kad tai - kažkas iš artimų žmonių. Tik šie žinojo apie slaptas duris į akademiko kabinetą. Jevlampija sutiko padėti, net neįtardama, į ką įsivėlė... O čia dar netikėtai po elektrinio traukinio ratais žūna gražuolė Slavino žmona Andželika... Rusų literatūros klasikas knygoje vaizduoja pirmosios XVII a. pusės Zaporožės Siečės kazokų kovas prieš lenkų ponus. Svarbiausias veikėjas - Tarasas Bulba - senas kazokas, laisvosios zaparožiečių kariuomenės pulkininkas, nenugalimos valios, be galo mylįs savo Tėvynę ir visas jėgas aukojantis dėl jos. Tai puiki knyga. Be abejonės, iš pasaulinio humoro fondo. Kartais graudi, bet visąlaik juokinga. Apie gyvenimą, žmones ir pinigus. Nors aprašomi įvykiai dėjosi po revoliucijos, daug kas kartojasi šiandien. Tik dar kiečiau. Įdomu palyginti ir pasijuokti. Tad štai kur madam Petuchovos brangenybės! Štai kur jos! Visos čia! Šimtas penkiasdešimt tūkstančių rublių, nulis kapeikų, kaip mėgo kalbėti nužudytasis Ostapas Suleimanas Berta Marija Benderis! Briliantai pavirto didžiuliais fasadų stiklais ir gelžbetonio perdenginiais; iš perlų buvo pastatytos vėsios gimnastikos salės. Deimantų diadema pavirto teatro sale su judama scena, rubinų auskarai išaugo į liustrų eiles, gyvatės pavidalo apyrankės su smaragdais pavirto turtinga biblioteka, o fermuaras persikūnijo į vaikų darželį, planerių dirbtuvę, šachmatų kabinetą ir biliardo salę. Autobiografinėje knygoje G. Klimovas aptaria priežastis, paskatinusias bėgti į laisvąjį pasaulį, sumaniai ir paprastai pasakoja apie armijos gyvenimą, kareivius ir karininkus, apie liaudies nuotaikas, apie vadinamąją moralinę politinę jos būseną. Ši knyga ir apie šių laikų sovietus, apie tuos, kurie ir šiandien nešioja auksinius antpečius, vairuoja tankus ir lėktuvus, gyvena arba dirba anapus lyg tebeegzistuojančios geležinės uždangos.Knyga pirmiausia pasirodė vokiečių kalba ir pasklido Rytų Vokietijoje (sovietinėje okupacijos zonoje). Pagal šią knygą pastatytas filmas "Berlyno Kremlius". Kuriant šį filmą dalyvavo pats autorius. Sujungti į vieną kūrnį "Iliada" ,"Odiseja" ir kitos sakmės ir legendos iš senosios graikų literatūros. Petrovkos kriminaliniam skyriui ėmė vadovauti naujas viršininkas, ir analitikė Anastasija Kamenskaja pradėjo galvoti apie atsistatydinimą. Tačiau kas tada perims sudėtingą septynių žmonių nužudymo bylą, kad būtų išvengta naujų aukų? Maskvos pakraštyje, sąvartyne, rastas jaunos puošniai apsirengusios gražuolės lavonas. Išaiškėjo, kad nužudytoji turėjusi nepaprastą sekualinį apetitą ir ieškodavo partnerių per pažinčių agentūras. Netrukus nustatytas ir žmogžudyste įtariamas pilietis. Tačiau vos ji sulaikius prasidėjo sunkiai paaiškinami įvykiai... Iš senovės Kinijos kilusi vilkolakė lapė, vardu A Chuli, gyvena mūsų dienų Maskvoje. Ji save tapatina su populiariu kinų mitologijos personažu ir iki šiol priklauso šimtmečiais egzistuojančiai, po visą pasaulį pasklidusiai vilkolakių lapių šeimai, kurios narės bendrauja elektroniniu paštu, turi niekad nesenstančių, sportiškos išvaizdos merginų pavidalą ir gyvena iš prostitucijos arba ilgesnį laiką susidėjusios su turtingais vyriškiais. A Chuli gyvenimas ramiai sau teka įprasta vaga, kol savo kelyje ji netikėtai sutinka vilkolakį — jauną Federalinės saugumo tarnybos generolą. Šiame V. Pelevino prozos rinkinyje publikuojamas romanas "Skaičiai", apysaka "Makedoniška prancūzų minties kritika" ir penki apsakymai.Romane "Skaičiai" "naujasis rusas" Stepanas Michailovas nuo pat vaikystės įtiki "laimingų" ir "nelaimingų" skaičių magija ir šios nuostatos su šizofrenišku atkaklumu laikosi visą gyvenimą, kurio branda sutampa su vadinamąja "pirminio kapitalo kaupimo" Rusijoje epocha. Pasitelkęs postmodernistinę stilistiką, autorius groteskiškai atskleidžia mūsų dienų Rusijos socialinius pokyčius lydinčią žiaurią kovą už būvį, karjerizmą, moralinį nuosmukį, seksualinius kompleksus ir iškrypimus.Ir stambesniuose rinkinio kūriniuose, ir trumpesniuose apsakymuose Vakarų pasaulio prakticizmas, o ypač "laukinio" Rusijos kapitalizmo atmosfera, tarsi vertinama rytietiškos pasaulėjautos požiūriu - nuo sarkastiškai komiško iki subtiliai filosofinio. Ką slepia mįslingas knygos "Generation "P" pavadinimas? Gal autorius nori papasakoti apie savo kartą? O gal siekia pafilosofuoti pepsikolos tema? Panaršęs knygą aptiksi dar ir penkiakojį šunį, kurio vardas irgi prasideda "P". Šiame rusų postmodernizmo grando V. Pelevino kūrinyje gausu semantinio žaismo, netrūksta ir be gailesčio apnuogintų, galbūt vien rusų literatūrai būdingų kasdienybės realijų, palydimų geliančio, sarkastiško rašytojo humoro. Romane pasakojama apie 1921 metais įvykdytą briliantų vagystę iš RTFSR vertybių saugyklos. Tai pirmasis išslaptintas kelionės vadovas po Gulagą. Jame aprašyta kažkuri 1951 m. sausio mėnesio diena, viena iš trijų tūkstančių šešių šimtų penkiasdešimt trijų dienų, skirtų Šuchovui, pagrindiniam herojui. Per tos vienos dienos aprašymą - nuo rytinio signalo keltis iki vakarinio signalo gulti - skaitytojui atsiveria sovietinio lagerinio pasaulio sandara. Apysakos "Vėžininkų korpusas" veiksmas sutelktas kuklioje klinikoje, kuri yra Vidurinėje Azijoje, imperijos pakraštyje, ir čia tarsi vandens laše atsispindi milžiniškos šalies gyvenimas, paspalvintas šiek tiek feodališko nacionalinio savitumo. Vėžys, mistiškiausia iš visų grėsmingų sunkių ligų, lengvai įstumia žmogų į situaciją prie mirties slenksčio, kai žmogus priverstas peržiūrėti ir įvertinti visą savo gyvenimą. "Gulago archipelage" autorius nuosekliai ir raiškiai, remdamasis savo patirtimi, autentiškais buvusių kalinių prisiminimais ir kitokia medžiaga, pasakoja apie smurto sistemos plėtojimą Sovietų Sąjungoje, apie masines represijas ir genocido akcijas. Pirmas tomas apima 1918-1956 metus. Antrajame tome nuosekliai, detaliai, raiškiai pasakojama apie milijonų žmonių kankinimus ir naikinimą, apie skaudžius ir šiurpius jų likimus Gulago lageriuose. Jis aprėpia visą šakotą sovietinių lagerių sistemą pradedant jų atsiradimu ir baigiant pokario metais. Trečiuoju tomu baigiamas pasakojimas apie milijonų žmonių kankinimus ir naikinimą, apie šiurpius jų likimus Gulago lageriuose. Aprėpiama visa šakota sovietinių lagerių "reformos" po Stalino mirties iki septintojo dešimtmečio pradžios. Žymaus rusų rašytojo, Nobelio premijos laureato (1970), Aleksandro Solženicyno romane „Pirmajame rate" vaizduojamas sunkiųjų darbų kalėjimo, vadinamosios „šaraškės" gyvenimas. Knygoje nemažai autobiografinių elementų. Analogiškose sąlygose 1948-1949 metais buvo kalinamas ir pats autorius. 2027-ieji. Baigėsi Raudonosios, Baltosios ir Pilkosios sumaišties metai. Į Rusiją sugrįžo viduramžiai. Po Maskvą raudonais, kinų pagamintais mersedesais važinėja „caro tarnai" — opričnikai, jie žudo visus carui ir jo nimfomanei žmonai (istorinė aliuzija į Jekateriną II-ąją) neįtinkančius žmones. Kad ir įsigalėjo modernios technologijos, Rusija izoliuota nuo aplinkinio pasaulio, ją supa Didžioji Rusų Siena. Rusijos elitas kalba kiniškai, o liaudis, kad gyventi būtų linksmiau, gali vaistinėse nusipirkti kokaino... Sį Vladimiro Sorokino, kritikų kartais vadinamo paskutiniuoju iš didžiųjų rusų rašytojų, sukurtą romaną galima būtų pavadinti orveliška antiutopija, kurioje autorius apmąsto ir interpretuoja šiuolaikinės Rusijos padėtį bei šalies ateities perspektyvas. 2002 m. išleistas V. Sorokino romanas „Ledas" laikomas vienu reikšmingiausių posovietinio laikotarpio rusų literatūros kūrinių. Pagrindiniai „Ledo" veikėjai - šių laikų valiutinė prostitutė, pusiau kriminalinio verslo atstovas, XX a. šeštojo dešimtmečio saugumo komisaras - pažadinti brutalaus ritualo, galiausiai suvokia žemiško gyvenimo beprasmybę ir įsijungia į „Šviesos karalystės" išrinktųjų gretas. „Ledas" - tai jiems ir kitiems „miegantiesiems" pažadinti būtina kosminė substancija, Žemę pasiekusi su Tunguskos meteoritu 1908 m. Tačiau „ledas" - tai ir utopinio „žmogaus transformacijos" projekto ar - platesne prasme - mitologemų kūrimo dekonstrukcija. Viktoro Suvorovo naujausio romano „Gyvatėdis" intriguojantis veiksmas skaitytojus nukels į romanuose „Kontrolė" ir „Pasirinkimas" aprašytų įvykių pradžią. 1936-ieji. Sovietų Sąjungoje vyksta slapta, negailestinga kova dėl valdžios tarp Stalino ir trijų konfliktuojančių jėgų – valdančiosios partijos, Raudonosios armijos žvalgybos (GRU) ir NKVD viršininkų. Maskvos Jaroslavlio geležinkelio stotyje paslaptingomis aplinkybėmis dingsta kurjeris iš Vladivostoko. Tai sudomina patį Genrichą Jagodą – generalinį nacionalinio saugumo komisarą. Įvykį išsiaiškinti slapta pavedama jaunam, talentingam NKVD darbuotojui, vadinamam Gyvatėdžiu. Įvykiai ima suktis netikėta linkme ir Gyvatėdį vis labiau įtraukia į pavojingą sūkurį. Kiekvienai problemai žymieji SSRS ideologai sudarydavo programą iš trumpų frazių, kuriomis valdiniai daugelį metų vadovavosi nė nemąstydami. Liaudies galvos nuo pat Spalio revoliucijos laikų prikimštos skambių žodžių, nepajudinamų tiesų, mąstymo štampų. Raudonosios armijos 1937-1938 metų valymo programa buvo parengta ir tvirtai įkalta mums į galvas. Tuchačevskis, Vorošilovas, Dybenka, Jakiras ir dar daugelis kitų - didieji strategai, karo vadai ir minčių galiūnai. Stalino valdymo metais tas valymas įgavo neregėtų ir negirdėtų mastų. Stalinas esą žudė genijus, o kvailius palikdavo. Raudonosios armijos sutriuškinimas 1941 metais - pirmas 1937-1938 metų valymo padarinys. Dėl to, tvirtinama, dauguma sovietinių vadų neturėjo deramos patirties, nes savo pareigas ėjo mažiau nei vienerius metus. Romano veikėjai - Streleckaja (Žar ptica), Cholovanovas (Drakonas), Stalinas, Ježovas ir kt. - mūsų skaitytojui jau pažįstami iš 1998 m. „Minties" leidyklos išleisto Viktoro Suvorovo romano „Pasirinkimas". Pagrindinė šio romano tema - Ježovo vadovaujamame SSSR valstybės saugume rezgamo sąmokslo atskleidimas, su juo susiję Nastios Streleckajos ir asmeninio Stalino lakūno Cholovanovo pavojingi nuotykiai, žiaurios represijos, ištikimybės Stalinui kontrolė. Kodėl Hitleris užpuolė Sovietų Sąjungą. Ar Vokietija buvo pasirengusi karui su ja? Kodėl Stalinas taip atkakliai netikėjo žvalgų pranešinais apie artėjantį puolimą? Atrodytų, atsakymai į šiuos paprastus klausimus jau seniai aiškūs. Bet ar tikrai?... Knygoje publikuojami Viktoro Suvorovo romanai „Kontrolė“ ir „Pasirinkimas“– dvi istorinių romanų trilogijos dalys. Pirma dalis – „Gyvatėdis“ yra naujausias V. Suvorovo kūrinys (2011 m.), antra dalis – „Kontrolė“, parašyta 1981 m., ir trečia – „Pasirinkimas“, sukurtas 1997 m. Šiose knygose įvykiai, V. Suvorovo aprašyti „Ledlaužyje“, parodomi iš vidaus, per paprastų žmonių likimus. V. Suvorovo knygoje įtikinamai nagrinėjami faktai, pagrindžiantys autoriaus mintį, kad Sovietų Sąjunga 1941 metais ketino pati užpulti Vokietiją. Remdamasis visiems prieinamais šaltiniais, - to meto Sovietų Sąjungos periodine spauda, vėliau paskelbtais karvedžių atsiminimais ir kt., - V. Suvorovas į daugelį dalykų, kurie atrodė neabejotini, verčia pažvelgti kitaip. Šis procesas buvo vadinamas trumpai - MOBILIZACIJA. Tai buvo slapta mobilizacija. Sovietų Sąjungos vadovybė rengė Raudonąją armiją ir visą šalį tam, kad bus užgrobta Vokietija ir visa Vakarų Europa. Vakarų Europos užgrobimas - pagrindinis tikslas, dėl kurio Sovietų Sąjunga pradėjo Antrąjį pasaulinį karą Daugelyje šalių ir ne po vieną kartą išleistoje Viktoro Suvorovo knygoje įtaigiai ir argumentuotai įrodinėjama, kad Sovietų Sąjunga buvo Antrojo pasaulinio karo iniciatorė ir kaltininkė, kad ji rengėsi pirmoji užpulti Vokietiją, tačiau Hitleris aplenkė Staliną. Knygos autorius savo tėvynėje buvo apkaltintas išdavyste ir už akių nuteistas mirties bausme. Tarabaro karalystėje gyveno žmonės, gyvūnai ir... lėlės. Buratinas, Pjeras, Arlekinas, Malvina ir pudelis Artemonas patyrė daugybę nuotykių, kol įminė tėtės Karlo durelių paslaptį. Ko gero, vienas iš labiausiai garbinamų literatūros šedevrų, Levo Tolstojaus „Karas ir taika” yra epinis pasakojimas apie XIX a. Rusiją per sudėtingą meilės trikampį, kuris jungia pagrindinius veikėjus. 12 Dzeuso sūnaus Heraklio atliktų žygdarbių, siekiant tapti nemirtingu. Pitijos lūpomis Lėtonės sūnus išpranašavo Herakliui, jog jis taps nemirtingu, jei atliks Euristėjo įsakymu dvylika žygdarbių. Heraklis nuvyko pas Euristėją – Mikėnų karalių – tarnauti ir turėjo atlikti 12 žygdarbių. Keletas žymaus rusų humoristo kūrinukų. |