Makso Frajaus knygos

Žinomi, Ukrainos pilietybę turintys rašytojai Svetlana Martinčik ir Igoris Stepinas, rašantys slapyvardžiu Maksas Frajus
Rusijoje ir Ukrainoje Makso Frajaus knygos yra leidžiamos šimtais skaičiuojamais tiražais. Be to, Svetlanos Martinčik ir Igorio Stepinos projekto knygos yra leidžiamos JAV, Ispanijoje, Italijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Rusijoje ir Lietuvoje. Vilniuje rašytojai turi butą, kurį įsigijo pardavę butą Maskvoje.
Lietuvoje Makso Frajaus knygas leidžia leidykla „Nieko rimto”. Pasaulį išvydo jau trys knygos, o ketvirtoji šiuo metu yra verčiama.
Paskutiniosiose Makso Frajaus knygose daug pasakojama apie Vilnių. Vienos iš jų – „Geltono metalo raktas” („Ключ из желтого металла”) - veiksmas vyksta Lietuvos sostinėje. O į „Vieną ir tą pačią knyga“ („Однa и тa же книгa“) įeina, kaip teigia rašytoja, „Vilniaus istorijos“ („Виленские истории“). Anot S. Martinčik, daugelis skaitytojų, perskaitę Makso Frajaus knygas, patraukė į Vilnių, kad galėtų paklaidžioti po tas vietas, apie kurias pasakojama knygose.„Knygoje „Viena ir ta pati knyga” yra „Vilniaus istorijos”, - teigė rašytoja. – Dabar ji išleista Sankt Peterburge. Knygoje „Geltono metalo raktas” yra labai daug apie Vilnių. Dėl šios knygos rusai pradėjo aktyviai važinėti į Vilnių. Aš specialiai seku, bet tai, ką aš matau internete – dešimtys šią žiemą vietoje šiltos Ispanijos važiavo į Vilnių, kad pasivaikščioti po vietas iš knygos.

"Žalieji Išmos vandenys"







"Tamsioji pusė"







"Saldieji Gravio sapnai"






"Ogorbado sugrįžimas"






"Paprasti stebuklingi daiktai"







"Amžinybės glėbyje"

Žalieji Išmos vandenys

Tamsioji pusė

Saldieji Gravio sapnai

Urgubando sugrįžimas

Paprasti stebuklingi daiktai

Amžinybės glėbyje

Naujausia „Echo labirintų“ serijos knyga „Žalieji Išmos vandenys“ įtrauks į naujus Makso ir jo aštrialiežuvių bičiulių iš Slaptosios paieškos tarnybos nuotykius. Teks išsiaiškinti, kas ir kodėl Echo gyventojus vilioja į tamsius Churono upės vandenis. Ne nusiskandinti, o tiesiog užmigti upės dugne! Mirties Mantiją nešiojantis Maksas šįkart pats paklius į mirtiną pavojų ir taps jauku nematomai Žaliųjų vandenų pabaisai.Jis papasakojo viename Sumonio uoste girdėjęs keistą legendą apie Žaliojo Vandens gyventoją, kuris begarsėmis dainomis užkerėdavo jūrų keliautojus. Seras Manga mano, kad ši būtybė turėjo kažkokią nuostabią dovaną, šiek tiek panašią į mūsų begarsę kalbą.



Virš rūsčiojo sero Makso galvos tvenkiasi tamsūs debesys, bet jų properšose vis tiek švyti lengvabūdiška jo šypsena. Atgyja senovės mitai, vaikystėje perskaityta knyga tampa panaši į spąstus, o pasaulio Tamsioji Pusė pasirodo esanti ne metafora, o tikrovės dalis. Paties sero Makso nuomone, tai – daugiau negu žavu. Pasaulio Tamsioji pusė nėra „pikta“ ar „bloga“, tamsi ji todėl, kad paslėpta nuo gyvųjų būtybių akių. Ten, Tamsiojoje Pusėje, kieti paviršiai tampa panašūs į raibuliuojantį vandens paviršių, kiekvienas vėjas turi savo spalvą, šešėliai sveria daugiau už daiktus, o bet koks neapgalvotai ištartas žodis ten gali veikti kaip galingiausias užkeikimas. 


Makso bičiulis Melifaras panyra į saldžiuosius Gravio sapnus – mirtiną ir nežemiško malonumo glėbį. Kad išgelbėtų draugo gyvybę, Maksas leidžiasi į klajones raudonaisiais Chmiro dykumos smėlynais ieškodamas miesto... kurio nėra! Bet kas žino, gal užkerėto Čerchaulos miesto vartai jam atsivers? Juk ten, kur žengia pašėlęs Maksas, žengia stebuklai, paslaptys ir sėkmė.




Pasivaikščiojimas ištuštėjusiomis Echo gatvėmis nebuvo labai malonus. Pakako vien pamatyti lentomis užkaltas „Rajūno Bunbos“ duris, ir mano širdis prislėgė įspūdingų matmenų akmuo. Šiltas vėjas atnešė vos juntamą salsvą kvapą. Jis nepriminė yrančių kūnų smarvės, bet kažkodėl darė manslogų įspūdį. Gal todėl, kad Eche, kiek pamenu, niekada šitaip nekvepėjo... Buvo visiškai aišku: to Echo, kurį pažinojau ir mylėjau, nebėra ir tikriausiai jau niekada nebebus...Serą Maksą persekioja košmariškas pranašingas sapnas: jis klaidžioja po mirusiųjų miestu tapusį Echą. Siaubingiausia, kad būtent jis neperspėjo apie Ugurbado sugrįžimą. Ir dabar viskam galas... Bet kas jis, tas paslaptingasis Ugurbadas? Ir ar tikrai Makso sapnas pranašingas?..

Maksui buvo skirta tipiško nepritapėlio ir nevykėlio dalia. Tačiau netikėtai jam pavyko atsidurti kitame ir kitokiame pasaulyje, esančiame „anapus“ realybės. Stebuklingame ir žaviame Echo mieste vyksta nuolatinė gėrio ir blogio kova, netrūksta kraupių nutikimų, tačiau čia atsiskleidžia nepaprastos Makso galios, čia jis sutinka tokiomis pat galiomis apdovanotų žmonių ir pasijunta  esąs namie.





Kerinti, žaisminga, pagavaus humoro, intelektuali, paslaptinga, subtilių užuominų, žavinga, linksma, sapniška, nuotykinė, juokinga, nepakartojama... Ir taip be galo. Kad būtų aiškiau, paimkite „Alisą stebuklų šalyje“, „Guliverio keliones“, „Harį Poterį“, Debussy muziką, šiek tiek poezijos, džiazo ir gerai suplakite. Gausite svaiginantį kokteilį. Vertimo meistriškumas ne mažiau kvapą gniaužiantis. Tik atsivertus pirmąjį puslapį stačia galva pakliuvau į spąstus. Tad mielai „gripavau“ ištisą savaitę, neatsitraukdama nuo Echo labirintų ir jo gyventojų - didžiųjų magistrų ir jų mokinių, kuriuos prižiūrėjo rinktiniai personažai, sudarantys Jungtinės Karalystės sostinės mažąją slaptosios paieškos kariuomenę. O kelionei tarp pasaulių vadovavo mūsų paralelės žemietis Maksas, ne itin patenkintas gyvenimu čia ir dabar. Tad jį paįvairindavo keistoki sapnai. Kol vieną kartą jo sapnas tapo tikrove. Ir kokia tikrove!